Spektaklio „Rūke“ kūrėjai: pavargę nuo šventinio šurmulio, prisiminkime užmirštus dalykus

Vilniaus miesto širdyje įsikūrusiame kameriniame teatre „House of Puglu“ priešpaskutinę metų dieną, gruodžio 30, 18.30 val. – spektaklis „Rūke“. Apie rūką, santykį su žiūrovu, nutiestus tiltus ir kalbamės su spektaklio kūrėjais.

Visų pirma – kaip atsirado spektaklis „Rūke“?

Artūras Dubaka: „Rūke“ gimė iš noro pastatyti kažką gražaus ir jaunatviško. Ilgai galvojome, kas tai galėtų būti. Meilę S. Kozlovo pasakoms mums įskiepijo mano ir Auros dėstytoja E. Gabrėnaitė. Ji studijų metais vis užsimindavo apie šias pasakas ir apie filosofiją jose. Spektaklio režisierė Juliana Laikova yra Auros kursiokė iš Maskvos. Jos ketverius metus mokėsi kartu, ji – režisūros, o Aura – vaidybos.

Aura Garmutė: mes su Juliana buvom kambariokės bendrabuty.

Artūras Dubaka: per repeticijas Juliana kalbėjo rusiškai, o vaidinom mes – lietuviškai. Tai buvo labai įdomi patirtis, ji niekada nesikabindavo prie teksto, o gilindavosi tik į tai, ar teisingai kuriame situacijas.

Ką įdomaus pastebite publikoje po spektaklio?

Aura Garmutė: Vaikiškus suaugusių žmonių veidus.

Balys Ivanauskas: publika po spektaklio dažniausiai išeina nušvitusiais veidais ir, kaip sako Kozlovas, jų viduje kažkas virpa ir šypsosi. Gražu būna aplink. Spektaklis atliepia jų gyvenimus, jei taip galima pasakyti.


Paulina Simutytė: po spektaklio žiba žiba akys žiūrovo. Ir stebinančiai keistai man visada pasirodo, toks jaučiamas bendrumas. Tokia atvira šypsena. Jokio svetimumo.

 Ar jaučiate spektaklio vidinių rezervų? Kaip keičiasi Jūsų vaidmenys su kiekvienu pasirodymu?

Artūras Dubaka: Vis labiau pradedu vertinti dabartinę savo būseną, tokią, kokia yra šiandien, šią sekundę. Kol kas kiekviename parodyme atsiranda kažkas naujo, koks nors niuansas, detalė, reakcija. Mano akimis, spektaklis darosi vis labiau gyvas. Gera vaidinti spektaklyje, kai pats tekstas genialiai parašytas, tada belieka tik leisti jam pasiekti žiūrovą. Reikia pagauti ir išskleisti tą Kozlovo sukurtą pasaulį, tai nėra lengva, bet labai įdomu. 

Balys Ivanauskas: su kiekvienu spektakliu atsiranda daugiau laisvės. O šiaip esu visada ieškojimų kely, tai ir mano vaidinamas meškiukas nuolatos ieško. Medaus.

Aura Garmutė: mums vaidinant „Rūke“ ilgai jausdavau per didelę atsakomybę, nuo kurios tik dabar išsilaisvinu. Nors turėjome režisierę, bet ji atvažiavo, draugiškai, iš meilės (be atlygio) padėjo ir išvažiavo, o iniciatyvą ir atsakomybę už spektaklio augimą ir skleidimąsi perėmėme mes. Bet dabar perdėta atsakomybė pereina į didelį džiaugsmą, nes spektaklis pradėjo laisvai kvėpuoti ir jau tarsi savaime gyventi. O mes žinom, kad tai mes patys padarėme. Tai, ką tikrai norėjome ir taip, kaip norėjome. Man tai ypatingas, džiugus jausmas, suteikiantis laisvės ir pasitikėjimo savimi pojūtį.

Paulina Simutytė: kiekviena prietema kitokia. Džiaugiuosi detalėm, tai ką suprantu iš naujo, kitaip nei vakar. Ir turbūt gražiausia, kad kiekvienąkart visi kartu ieškom ieškom ir „cakt“ ir atsiranda , taip „tiesiai į dešimtuką“. Rezervo daug.

Nutiesėte filosofinį Kozlovo tiltą Maskva–Vilnius. Kaip vertinate to reikšmę šių dienų kontekste?

Artūras Dubaka: Man labai gaila, kad politiniai Lietuvos santykiai su Rusija formuoja žmonių nuomonę apie Rusijos žmones ir kultūrą. Kadangi Aura studijavo ten ketverius metus ir aš pas ją važinėdavau, pamačiau visai kitokią Rusiją, nei rodo mūsų TV žinios. Tai šalis su neišsemiamais kultūros klodais, pilna didelių menininkų ir labai gerų žmonių.

Aura Garmutė: Man atrodo, kad būtent šis Kozlovo kūrinys atskleidžia gražiausias rusų kultūros savybes. Tai, kas man ten pas juos yra gražiausia: filosofija persmelkta buitiškumu, santykiais, bendravimo šiluma. Ir jų teatras (turiu omeny geriausius pavyzdžius) yra būtent toks – paprastas, pilnas polėkio, paprastumo, žaismės. Paprastumo pačia geriausia prasme. To sėmiausi studijuodama Rusijoj, žiūrėdama jų spektaklius ir dabar, kalbėdama Kozlovo tekstais. Mane ši rusų teatro dvasia veikia gydančiai ir valančiai. Padeda išgryninti lietuviškas niūrias, gilias mintis. Tame ir matau šio “tilto„ prasmę.

Balys Ivanauskas: gerai, o kaip daugiau? (juokiasi), kad tik daugiau tokių tiltų atsirastų, ramiau naktimis miegotume.

Ką manote apie tai, kad šiame spektaklyje aktoriaus suvaikėjimas – proporcingas žiūrovo užaugimui?

Artūras Dubaka: Iš tikrųjų, šiame spektaklyje nemažai naivių momentų, kuriuos man gera patirti vaidinant. O kalbant apie žiūrovą, tai man visada kyla noras, kad jis išeitų iš spektaklio šiek tiek platesnėmis akimis. Vienas garsus teatralas yra pasakęs – „Actor is a professional kid“ (aktorius – tai profesionalus vaikas).

Balys Ivanauskas: taip, daug to vaikiškumo ir naivumo. Negaliu sakyt, kad žiūrovas ūgteli, bet gal nors išėjęs pažvelgia į dangų, tai gražu. O jei dar prisimena savo gerą draugą ar kokį nutikimą iš vaikystės, tai iš vis nuostabu.

Aura Garmutė: na, tai labai logiška, kad vaikiškumas (vėl – geriausia prasme) padeda bręsti, sąmoningėti. Kaip sakė Miltinis, aktorius turi būti ir didelis filosofas, ir tikras vaikas. Jis turi kalbėti paprasta, visiems suprantama kalba apie didelius dalykus.

Ar ši Kozlovo buitiškoji filosofija gali padėti lietuviams saugiai, ramiai prabėgti emociškai sunkų švenčių laikotarpį?

Aura Garmutė: tikrai taip. Kozlovo kūryba labai šviesi, trapi, gydanti. Jo kuriama buitis įžemina, priverčia atsigręžti į pagrindines mūsų vertybes, kurias prisiminus pasidaro viskas paprasčiau, lengviau ir sieloj šviesiau.

Artūras Dubaka: manau S. Kozlovo filosofija labai padės visiems pavargusiems nuo šventinio šurmulio ir gal net paskatins šiek tiek šviesiau į viską pažvelgti. Juk ir mūsų herojai spektaklyje bando švęsti vieną žiemos šventę.

Balys Ivanauskas: šventėmis reikia džiaugtis ir jas išties švęsti, o ne prabėginėti. Pabėgti nepadės, bet spalvų manau suteiks.

Paulina Simutytė: gerai prieš šventes. Labai rekomenduojama pabūti, užmirštus dalykus prisiminti.

Šaltinis: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/spektaklio-ruke-kurejai-pavarge-nuo-sventinio-surmulio-prisiminkime-uzmirstus-dalykus-283-733946



MENIU
EN